Mamos diena

blog_img1

Pirmiausia pradėkime nuo žodžio „mama“. Etimologai spėja, kad jis atsirado iš kūdikių šnekos – pirmųjų jų tariamų garsų ar skiemenų, o gal net iš čepsėjimo garso žindant krūtį.

Kažkodėl pirmasis į galvą atėjęs vaizdinys, kuris man asocijuojasi su Motinos diena, yra šiek tiek komiškas – tai vadinamosios Vilendorfo Veneros skulptūra iš paleolito laikų, archeologų atrasta 1909 m. Austrijoje, kasinėjant netoli Vilendorfo kaimo. Žvelgiant į šią apkūnios, itin išraiškingų moteriškų formų „deivės“ atvaizdą, kuris yra tapęs dar vienu Austrijos simboliu šalia G. Klimto „Bučinio“, gali susidaryti įspūdis, jog tai – tikra pramotė- milžinė. Šio akmens amžiaus kūrinio originalą galima pamatyti Vienos gamtos istorijos muziejuje ir… truputį nusivilti. Vilendorfo Veneros skulptūrėlė tesiekia vos 11,1 centimetro.

Šį archajišką motinystes ir vaisingumo simbolį savo tinklaraštyje naudoja ir šmaikščioji amerikietė Simcha Fisher, žydė, tapusi katalike, devynių vaikų mama. Tiesa, jos tinklaraštyje „I have to sit down“ (Aš turiu atsisėsti) Vilendorfo Venera pavaizduota kiek netradiciškai – patogiai „išsidrėbusi“ fotelyje.

Tad kur link suku? Ogi į pačią pradžią, į tuos laikus, kai viešpatavo Deivė Motina (ta pati, kurią įkūnija Vilendorfo skulptūrėlė), Motina Žemė, Graikijoje – Gaja, Mesopotamijoje – Ištar, o Lietuvoje – Žemyna. Tyrinėtojai teigia, kad motinos garbinimas, tad ir, galima sakyti, Motinos dienos šaknys siekia tuos „suakmenėjusius“ laikus, pačią žmonijos pradžią, Deivės Motinos kultą. O įsigalėjus krikščionybei, esą Deivės Motinos kultą pakeitė Švč. Mergelės Marijos garbinimas.

Šį archajišką motinystes ir vaisingumo simbolį savo tinklaraštyje naudoja ir šmaikščioji amerikietė Simcha Fisher, žydė, tapusi katalike, devynių vaikų mama. Tiesa, jos tinklaraštyje „I have to sit down“ (Aš turiu atsisėsti) Vilendorfo Venera pavaizduota kiek netradiciškai – patogiai „išsidrėbusi“ fotelyje.

Motinos dienos „išradėjai“ – britai

Motinos dienos šventės pradininkų titulą jau „civilizuotais“ laikais savinasi britai. Esą Anglija buvo pirmoji pasaulyje šalis, kuri jau 17 amžiuje vieną dieną per metus dedikavo motinoms. Tai buvo ketvirtasis gavėnios sekmadienis, dar vadinamas „Motinos sekmadieniu“. Tais laikais neturtingi žmonės siųsdavo savo vaikus tarnauti svetur, neretai toli nuo namų. Kartą per metus jie galėdavo aplankyti savo šeimas. Buvo nuspręsta, jog tam labiausiai tinkamas ketvirtasis gavėnios sekmadienis. Iš pradžių vaikai aplankydavo  „Motiną bažnyčią“ – artimiausią bažnyčią prie savo gimtųjų namų – o po to – savo motinas, kurioms dovanodavo žiedų, kurių priskindavo pakeliui namo. Šia proga mergaitės savo motinoms kepdavo ypatingus pyragus – „Simnel cakes“.

Motinos dienos šventimo tradicija Anglijoje buvo nutrūkusi prasidėjus pramonės revoliucijai, kai pasikeitė darbo sąlygos ir žmonių gyvenimo būdas. Tačiau bėgant laikui ketvirtasis gavėnios sekmadienis vėl buvo sugrąžintas pagerbiant motinas, ir ši Motinos dienos šventės data Jungtinėje Karalystėje bei Airijoje išliko iki šių dienų.

Motinos diena – nuo Apreiškimo Marijai iki Budos gimtadienio

Atrodo, Motinos dieną švenčia visas pasaulis, tačiau skirtingose šalyse ji minima skirtingu metu. Paprastai tai susiję su vietinėmis tradicijomis ir šventėmis.

 

Daugelyje arabų pasaulio šalių Motinos diena švenčiama kovo 21-ąją – tai yra pirmąją pavasario dieną šiaurės pusrutulyje. Šios šventės sumanytojas – Egipto žurnalistas Mustafa Aminas. Kartą jis išgirdo istoriją apie vieną motiną našlę, kuri visą gyvenimą paaukojo savo sūnui, kol šis tapo gydytoju. Vėliau sūnus vedė ir paliko savo motiną, neparodydamas jai jokio dėkingumo. Šis pasakojimas paskatino M. Aminą raginti švęsti Motinos dieną. Iš pradžių Egipto prezidentas Amalis Abdel Yasseras išjuokė šią idėją, tačiau netrukus ją priėmė ir pirmąkart Egipte  Motinos diena buvo paminėta 1956-ųjų kovo 21-ąją. Vėliau tai paplito ir kitose arabų šalyse.